Baimė, kuri Tau vis neleidžia sulieknėti
Aš nuoširdžiai tikiu, kad jei mes vienaip ar kitaip savęs nestabdytume, galėtume turėti viską, ko tik panorėję. Tai galioja visoms gyvenimo sritims ir kūniški reikalai nėra išmintis.
Jeigu jau daug metų kažko nori ir atkakliai to sieki, pabandyk pažvelgti į savo vidų ir pastebėti, kokiais būdais sau neleidi to turėti.
Man patinka pavyzdys, kurį ne kartą girdėjau kai kalba pasisuka apie norėjimą finansinės gerovės. Jame siūloma įsivaizduoti, kad loterijoje laimi milijoną ar daugiau ir stebėti kokie kyla jausmai. Ne šiaip pasvajoti, bet realiai įsivaizduoti, kad taip įvyko. Greičiausiai viena Tavo pusė sakys: tai būtų fantastiška! Tačiau atidžiai klausytis reikėtų ne jos, o tos savo dalies, kuri nė už ką nenori, kad tokia didelė pinigų suma užgriūtų Tavo gyvenimą. Nes ten slypi visos baimės kas galėtų nutikti rankose ar banko sąskaitoje turint panašią sumą pinigų.
Vidiniai stabdžiai – tai mūsų savisaugos mechanizmas. Jie paprastai atsiranda remiantis buvusia patirtimi. Yra žmonių, kurie stabdo save nuo įsipareigojimų artimam žmogui, nes kažkada išmoko, kad atverti savo širdį kitam yra per daug pavojinga. Ir nors sąmoningai labai trokšta artimų ir nuoširdžių santykių, pasąmoningas stabdis visada laimės. Nebent pakeistume pasąmoningą programą.
Galėčiau vardinti ir vardinti pavyzdžius iš vis kitų mūsų gyvenimo sričių, kurie parodytų, kaip, dažnai to visai nenorėdami, mes save stabdome nuo to, kas mums geriausia ir to, ko taip trokštame.
Grįžkime prie geros savijautos ir lieknėjimo tikslų. Yra daugybė priežasčių, kodėl galimai vis neleidi sau sulieknėti ir pagaliau gyventi laisva nuo visų mitybos, svorio, lieknėjimo reikalų. Šiandieną noriu pakalbėti apie vieną iš jų – nežinios baimę.
Dažnai būtent dėl šios baimės mes nesiimame ryžtingų veiksmų, ar taip trokštų permainų. Mus gąsdina tai, kas galimai galėtų nutikti jei priimtume vieną ar kitą sprendimą. Kartais mums net nereikia galvoje kurti blogiausių scenarijų, užtenka tiesiog nežinoti kas laukia, kad nežengtume svarbaus žingsnio.
Ne kartą teko bendrauti su moterimis, kurios būtent dėl šios baimės vis nesulieknėdavo. Man, beje, tai irgi buvo vienas iš trukdžių į laisvę nuo persivalgymų ir sulieknėjimą. Tai ypač būdinga toms, kurioms „lieknėti“ ir nuolat galvoje gvildenti su šia tema susijusius klausimus jau yra tapę ne tik įpročiu, bet ir gyvenimo būdu. Paimk iš jų mintis apie lieknėjimą, maistą, kilogramus ir jos jausis visiškai pasimetusios.
Gerai pamenu save: einu gatve ir svarstau ką paskutinį kartą valgiau, kada tai buvo ir kada bei ką valgysiu kitą sykį. Tuomet jau ėjau sąmoningumo ir išsilaisvinimo keliu. Pagavusi save suvokiau, koks tai absurdas ir negi aš neturiu daugiau apie ką galvoti? Kitos savaitės įraše būtinai pakalbėsiu apie tai, kaip su tomis mintimis susitvarkyti.
Tokie susivokimai man padėjo suprasti, kad nuolatinis lieknėjimas jau yra tapęs mano antrąja prigimtimi, o tikslo pasiekimas reikštų tai paleisti. Pasiekusi tikslą aš paleisčiau ne tik svorį, bet ir svarbią dalį savęs, o tai mane tikrai labai gąsdino. Dėka savo kasdienio bendravimo su moterimis turinčiomis panašių rūpesčių žinau, kad ne aš viena tai patyriau, todėl apie ir rašau.
Taigi kaip atsikratyti nežinios baimės ir drąsiai žengti link išsilaisvinimo nuo persivalgymo priklausomybės ir pagaliau sulieknėjimo?
Dalinuosi vienu iš jų. Tai – „eksperimento” technika. Taikyti šią techniką yra labai paprasta. Tiesiog vietoj to, kad sau kažką griežtai žadėti, o paskui neištesėti, sakai: aš tik pabandysiu ir pažiūrėsiu kaip bus, o jei nepatiks, visada galėsiu grįžti ten, kur buvau.
Konkrečiai kalbant: „Aš pabandysiu sulieknėti, pažiūrėsiu kaip ten seksis, o jei nepatiks, visada galėsiu vėl užsiauginti antsvorį“.
Arba: “Aš tiesiog pabandysiu sveikiau, saikingiau maitintis ir reguliariai judėti 3 mėnesius, o jei rezultatas ir savijauta nepatiks, visada galėsiu grįžti prie seno“.
Arba: „Aš tiesiog pabandysiu savęs nekritikuoti ir elgtis su savimi kaip pati geriausia savo draugė vieną mėnesį, o jei nepatiks rezultatas, vėl galėsiu grįžti prie savikritikos“.
Ši strategija iš karto padeda nurimti besipriešinančiai permainoms mūsų pusei, nes mes juk nežadame, kad pokyčiai negrįžtami. Mes tik „žiūrime kaip bus“ ir “visada galime sugrįžti“.
Dėka šios strategijos aš labai lengvai pusė metų nevalgiau jokių saldumynų. Juk aš tik vykdžiau eksperimentą norėdama pamatyti kaip toks susilaikymas įtakos mano potraukį cukrui, o ne tiesiog griežtai sau jį uždraudžiau.
Jeigu planuoji ją išbandyti, būtų puiku, kad pasidalintum patirtimi. Man tikrai labai smalsu ar dar kam nors ši strategija bus veiksminga.
Taip pat būčiau dėkinga jei straipsniu pasidalintum su bent viena savo drauge. Žinoma jei jis Tau buvo įdomus ir naudingas. Ačiū!
Šiam kartui tiek. Iki kitos savaitės!
Su meile,
Ieva ♥
P.S. Jeigu dar nesi prisijungusi prie nemokamos bendraminčių grupės, kur aš nuolat dalinuosi naudingais patarimais geros savijautos ir lieknėjimo temomis, tai padaryti gali čia (nuoroda: https://www.facebook.com/groups/309007222836386/?ref=bookmarks)
