Jeigu rytoj pabusčiau norimo svorio ir visiškai laisva nuo valgymo problemų, su staiga atsilaisvinusia vieta galvoti apie kitus dalykus ir skirti energiją jiems, kas tai būtų?
Šį klausimą prieš kelias savaites uždaviau savo mokamos grupės narėms. Moterų atsakymuose buvo minimas darbo keitimas ar tobulėjimas jame, naujo verslo kūrimas, daugiau pramogų ir laiko sau.
Skaitant jų atsakymus, iš karto norėjosi jų dar paklausti: o kodėl to nedarote DABAR?! Kuo sulieknėjimas prisidės prie darbo keitimo, tobulėjimo jame ar verslo kūrimo? Taip, gal jausitės kiek geriau, pasitikėsite savimi labiau, tačiau ar tai dažnu atveju nėra tik pasiteisinimas ir toliau atidėlioti, gyventi nors ir nepatinkančioje konforto zonoje ir nuolat save maitinti mintimis „kai vieną dieną sulieknėsiu“? Jeigu tai darote jau ne vienerius metus, tik save apgaudinėjate. Sakau tai drąsiai, nes ir pati taip dariau. Tik iššvaisčiusi ne vienerius metus gražaus gyvenimo laiko, turėjau sau pripažinti, kad ne sulieknėjimas man padės drąsiai siekti savo svajonių, o baimių įveikimas. Dažnai būtent dėl to nuolatinio atidėliojimo „kai sulieknėsiu – darysiu“, pasąmoningai neleidžiame sau pasiekti norimo svorio, kad tik nereikėtų imtis to, ko taip bijome. Tačiau šį kartą nenoriu plėstis apie pasąmoningus, lieknėti trukdančius stabdžius. Labiau noriu kalbėti apie tai, ką mums visgi kainuoja tas nuolatinis gyvenimas „kai sulieknėsiu, tada…” iliuzijoje.
Praėjusią savaitę, šiuo metu vyksiančioje programos „Liekna ir Laisva Aš“ facebook’o grupėje, kalbėjome apie mūsų mirtingumą. Simboliška, kad tai darėme Visų Šventųjų dienos išvakarėse.
Mirtingumo temą palietėme ne šiaip sau. Moterys pačios nejučia užvedė temą apie atidėliojimą. Viena nesidaro paso, nes laukia, kol sulieknės ir gražiai atrodys nuotraukoje, kita neperka naujų akinių ir visos atsiduso: kiek visko esame atidėjusios, nėjusios, nedalyvavusios… Kai kurios dešimtimis metų tokius atidėliojimus skaičiuoja.
Man net sugėlė širdį skaitant tokius jų pasisakymus. Prisiminiau save praeityje. Stengiuosi savęs dėl to negraužti, tačiau apie tai galvojant vistiek persmelkia negeras jausmas dėl daugybės prarastų galimybių, smagių akimirkų, nesugrąžinamo gyvenimo laiko.
Kaip žinia praeities nepakeisi, tačiau šiandien mes galime rinktis galvoti ir elgtis kitaip.
Gerai pamenu kaip kartą persmelkė mintis: o kas jei rytoj mirsiu taip ir nesulieknėjusi? Ir staiga pasidarė labai labai baisu, kad dėl nuolatinio „kai vieną dieną sulieknėsiu, tai tada…“ galiu prarasti nuostabias gyvenimo man dovanojamas galimybes.
O dabar leisk Tavęs paklausti: o kas jei taip ir mirsi nesulieknėjusi? Neslėpsiu ir man nemalonu kalbėti apie mirtį, tačiau tikiu, kad kartais tai būtina. Kaip tik vakar klausiau interviu su labai sėkmingu į šeštąją dešimtį įkopusiu verslininku. Paklaustas kas yra jo didžioji motyvacija, jis atsakė, jog kasdieninis priminimas sau apie savo laikinumą. Pasak jo, jei jis gyvens kaip vidutinis amerikietis, jam liko apie 20 gyvenimo metų. Tačiau jis kaičiuoja dar kitaip. Laisvai verčiu: „Aš negalvoju, kad man liko 20 metų gyvenimo. Aš galvoju, kad man liko tik 1000 savaitgalių, 16 susitikimų su savo tėvais (jei juos matau du kartus per metus ir jiems liko gyventi 10 metų) ir 20 susitikimų su draugais, kuriuos matau kartą per metus.“
Žinau, kad tokios kalbos kai kam gali pasirodyti kaip nemažas ekstremalumas, tačiau man jos dar labiau priminė apie tai, kad gyventi reikia DABAR.
Ir šiandien man neatidėlioti padeda nuolatinis sau priminimas apie savo mirtingumą. Noras jausti, kad tikrai gyvenu. Nemeluosiu, aš tikrai ne visada drąsiai puolu įgyvendinti man kilusių idėjų ar daryti kitų drąsių dalykų, kurie yra už mano komforto zonos ribų, tačiau nuolatinis sau priminimas, kad gyvensiu toli gražu ne amžinai, gerokai sutrumpina atidėjimui, pykčiui ar bijojimui „ką kiti pagalvos“ gaištamą laiką. Galų gale po kokių 100 metų, mane turbūt mažai kas beprisimins, tad tikrai nėra ko jaudintis dėl kitų nuomonės. Po šimto metų ir jų jau nebebus 🙂
Atleisk jei šitas straipsnis suteikė Tau nemalonių emocijų. Kartais reikia pajusti skausmą dėl įsivaizduojamų dalykų tam, kad save pažadinti ir apsaugoti save nuo tikro skausmo.
Aš labai labai tikiuosi, kad Tavo gyvenimas vertas, jog jį gyventum DABAR.
Tiesa, dažnai pradėjus tai daryti, nepajunti kaip ir kilogramai pradeda tirpti, nes nėra kur atidėlioti jų metimo, o kai esi kupina gyvenimo džiaugsmo, nelieka vidinės tuštumos, kurią neretai norisi užpildyti maistu.
Tai tiek šį kartą. Iki kitos savaitės!
Jeigu straipsnis pasirodė naudingas, būčiau labai dėkinga už pasidalijimus. Ačiū!
Su meile,
Ieva ♥
P.S. Jau yra aiški naujos “Liekna ir Laisva Aš“ grupės data. Neatidėliok teigiamų pokyčių iki „po Naujų metų”, pradėk kurti naują save jau DABAR.
Prisijungti prie programos ir rasti daugiau informacijos apie ją gali čia
