Šiam straipsniui mane įkvėpė praėjusio savaitgalio pietūs, kuomet pasižiūrėjusi atostogų Balio saloje nuotraukas, apėmė tokia nostalgija, kad nusprendžiau pagaminti kažką „iš ten“.
Balietišką karį jau buvome kokius tris kartus gaminę ir buvo laaabai skanu, tad šį kartą norėjosi kažko kito. Laimiui ten labai patiko valgyti „chicken satay“ – tai ant iešmelių kepta vištiena su žemės riešutų padažu. Pradėjusi ieškoti šio patiekalo recepto radau patraukliai pasirodžiusią jo modifikaciją, kai vištiena kepama ne ant iešmelių, o ištroškinama žemės riešutų padaže – „chicken satay curry”.
Palikusi Izabelę šeštadieniame gimnastikos užsiėmime entuziaztingai skubėjau į rytietiško maisto parduotuvę pirkti reikiamų ingredientų, gamybos procese asistavo Laimis ir kai atėjo laikas ragauti pirmą kartą gaminamo patiekalo, nejučia skonio receptorių pagalba pakeliavome laiku. Skanaujant azijietiškų skonių mišinį, vėl pasijutome šiek tiek Azijoje. Mes ir vėl buvome ten – kol kas įsimintiniausioje savo gyvenimo kelionėje.
Ar ir Tau yra buvę kai nuvažiavus pas mamą į svečius norisi būtent tų vaikystės blynų? Ir kaip gera valgyti būtent jos pagamintus ir būtent savo vaikystės namuose!
Arba kai grįžtame pavargę ir sušalę po ilgos dienos, kaip gera jei kas nors laukia su karšta tiršta sriuba. Toks jaukių namų pojūtis, tikras komforto maistas.
Visi aukščiau aprašyti atvejai – tai paties tikriausios emocinio valgymo pavyzdžiai. Turbūt akivaizdu, kad šie minėti pavyzdžiai neturi nieko bendro su destruktyviu emociniu valgymu.
Tai kur gi ta riba? Kada emocinis valgymas iš nekalto pasidaro problematiniu?
Atsakymas labai paprastas: tada kai pajunti, jog tai Tau kenkia.
– Kai valgydama bėgi nuo emocijų;
– Kai valgydama jauti, kad to tikrai nereikėtų daryti;
– Kai nors supranti, kad jau seniai gana, bet vistiek nesugebi sustoti;
– Kai turi antsvorio (akivaizdu, kad maitinti ne tik fizinius kūno poreikius).
Gali būti ir daugiau variantų, tačiau svarbu suprasti, kad emocinis valgymas tampa problematiniu tada, kai virsta destrukcija ir kenkimu sau.
Šį straipsnį rašau ne tik toms, kurios kaip tik dabar kenčia nuo emocinių persivalgymų (štai ir dar viena formuluotė – „kai emocinis valgymas virsta į emocinį persivalgymą“), bet ir toms, kurios jau baigia iš jų išsivaduoti, bet nežino kur ta riba kai jau esi sveika.
Su šiuo klausimu susidūriau ir aš pati. Kai jau mano valgymuose buvo vis mažiau destrukcijos, man natūraliai pradėjo kilti klausimai: tai kada jau aš žinosiu, kad esu laisva nuo valgymo problemų? Ar tada kai niekada nepersivalgysiu? Ar tada kai mano mityba bus tik „tvarkinga”? Kada?
Ir tuomet supratau, kad viena iš pasveikimo sąlygų – tai realistiškų lūkesčių turėjimas. Niekas nesimaitina tobulai. Niekas. Suvokiau, kad kartais valgydama tai, kas tikrai labai skanu, šiek tiek persivalgysiu, bet taip nutinka ir tiems, kurie niekada neturėjo jokių valgymo problemų. Kad valgysiu šiek tiek daugiau prie gausiai nukrauto švenčių stalo. Bet vėlgi, taip nutinka beveik visiems. Kad kartais jei bus labai skanu, norėsiu antro gabalėlio torto – kam nepasitaiko? Kad bus chaotiškų dienų ar savaičių, kai neturėsiu laiko „normaliai” pavalgyt. Argi taip nepasitaiko visiems?
Kitaip tariant supratau, kad laisvė – tai ne tobulumo siekimas, o realistiškų lūkesčių turėjimas ir tol kol maistu sau nekenkiu, viskas yra gerai. Tiesa, dar labai svarbu sau nekenkti pačiu aštriausiu ginklu: savigrauža, kad vis dar nesu tobula ir nesimaitinu tobulai.
Tai tiek šiam kartui, mieloji. Kaip visada, jei straipsnis pasirodė naudingas, būsiu labai dėkinga už pasidalijimus. Ačiū!
Iki kitos savaitės!
Ieva ♥
P.S. Šiais metais kaip niekad daug dėmesio skiriu individualiai moterų pagalbai. Jeigu nori užsiregistruoti nemokamai asmeninei, niekuo neįpareigojančiai sesijai su manimi, tai padaryti gali čia
