1085640Malonu Jus sutikti mano internetinėje svetainėje!

Tai, kad skaitote šias eilutes, leidžia man spėti, kad vis dar ieškote to vienintelio veiksmingo būdo kaip pagaliau sulieknėti.

Gal Jūs su nepageidaujamais kilogramais kovojate metų metus, jau net nebežinodama ko griebtis? O gal nusivylėte eiline dieta ir nusprendėte pabandyti kažką naujo, skirtingo? Gal Jūs esate jauna mama, kuri niekaip negali susitvarkyti su per nėštumą priaugtais kilogramais? O gal Jūs jau pasiekėte norimą svorį, tačiau vis negalite atsikratyti nuolatinių minčių apie maistą, bijote susigrąžinti numestus kilogramus ir nė iš tolo nejaučiate taip išsvajotos laisvės?

Kad ir kokia būtų Jūsų istorija, tai, kad užsukote į šią svetainę, rodo, kad vis dar ieškote išeities.
Noriu Jus pasveikinti, Jūs patekote kaip tik ten, kur reikia!

Būkime pažįstamos. Esu Ieva, mitybos ir svorio kontrolės konsultantė. Taip pat esu programos „Lieknėju Paskutinį Kartą“ autorė.

Mano tikslas – padėti kuo didesniam skaičiui nuostabių moterų ne tik sulieknėti, bet ir išlaikyti pasiektą svorį visą likusį gyvenimą. Man labai smagu matyti, kaip mano klientės ne tik džiaugiasi nutirpusiais kilogramais, bet ir laisvės jausmu, kuris aplanko ištrūkus iš uždaro dietų, persivalgymų, nuolatinio nepasitenkinimo savimi rato.

Aš suprantu kaip Jūs jaučiatės

IEVA GERCIENEAš esu ne tik svorio kontrolės ir sveikos mitybos konsultantė, bet ir žmogus, turintis daug metų asmeninės patirties kontroliuojant savo svorį.

Nesu iš tų, kurie stambūs jau nuo vaikystės. Visada buvau aktyvi ir sveika. Labai daug kuo domėjausi, kasdien po pamokų bėgdavau į kokį nors būrelį, žodžiu buvau nuolat kuo nors užsiėmusi. Iki ankstyvos paauglystės, kaip turbūt ir daugelis, neturėjau jokių minčių apie lieknėjimą, kilogramus, dietas ir kitas su tuo susijusias temas. Iš artimos aplinkos niekas apie tai nekalbėdavo. Ir apskritai, tos temos tada nebuvo tokios populiarios ir dažnos, kaip dabar. Kartais manau, kad pačios pirmos užuomazgos nepasitenkinimo savimi atsirado dar tada, kai pradėjau moteriškėti anksčiau už savo bendraamžes drauges. Tada tikrai nebuvau stambi, tačiau jau ryškėjo moteriškos formos ir tarp savo dar vaikiškai atrodančių bendraamžių atrodžiau vyresnė. Mano paauglystė buvo tais laikais, kai parduotuvėje negalėjai įsigyti visko, ko panorėjęs. Tačiau tėvai, savo tuometinio verslo dėka dažnai važinėdavo į užsienį ir mūsų namuose atsirado tokių nematytų naujienų, kaip bulvių traškučiai, įvairūs sausainiai, neriboti kiekiai šokolado. Visi šie skanėstai nebuvo nuo mūsų nei slepiami, nei draudžiami. Nė nepastebėjau, kaip bulvių traškučiai, šokoladas ir sausainiai tapo kasdieniu mano maistu. Valgydavau juos tikrai ne iš alkio. Tiesiog, grįžusi namo po pamokų, būdavau viena ir vis norėdavosi ką nors pakramtyti. Nepajutau, kaip galėjau vienu metu suvalgyti nemažą pakelį traškučių ir visą pieniško šokolado plytą. Tai tapo įpročiu. Net minties nebūtų kilę, kad tai – blogas maistas ir reikėtų jo valgyti mažiau. Neturėjau jokio supratimo apie tai, iš kur atsiranda nereikalingi kilogramai. Dabar toks pareiškimas skamba kiek naiviai. Bet prieš beveik 20 metų nebuvo tokios gausos informacijos apie sveiką mitybą. O ir internetas buvo dar tik tolima ateitis. Galų gale man tos temos ir nebuvo aktualios.

Neįtikėtina, tačiau nepastebėjau savo augančių kilogramų. Jaučiausi gerai, kaip ir visada iki tol. Iš artimųjų niekada nesulaukiau jokių pastabų ar priekaištų.

Manau, kad lūžis įvyko, kai bendraamžis palygino mane su geriausia drauge sakydamas, kad ji gražesnė, nes lieknesnė. Turbūt nereikia nė sakyti, kaip skaudžiai reaguojame į panašias pastabas paauglystėje. Viską priimame labai asmeniškai ir tiesiogiai. Iki tol niekada nebūčiau nė pagalvojusi, kad lieknesnė, reiškia gražesnė. Tuomet nebuvo eskaluojamas lieknumo ir grožio kultas, nebuvo ir žurnalų, kuriuose būtų garbinamos didesnių ar mažesnių žvaigždžių lieknos figūros.

Iki šiol negaliu patikėti, kad tie nekalti žodžiai davė pradžią mano kovai su kilogramais, kuri tesėsi beveik  metų.

Nejučia pradėjau lyginti save su bendraamžėmis. Su liūdesiu turėjau pripažinti, kad esu už daugelį iš jų stambesnė.
Sakoma, kad kas ieško, tas randa. Pro mano akis nepraslįsdavo jokia informacija apie įvairius lieknėjimo būdus. Kadangi neturėjau jokio supratimo apie tai, kas sveika, bandžiau viską, kas papuolė po ranka. Troškau kuo greičiau susigrąžinti buvusią išvaizdą. Iš kažkurios mamos draugės sužinojau apie delčios dietą, kur septynias dienas reikia valgyti vis kitokį vienos rūšies maistą. Vieną iš dienų buvo galima gerti tik vandenį. Draugai net juokaudavo, kad mane reikia kviesti į svečius vandens dieną, kad sutaupytų vaišėms:) Vėliau sekė kopūstų sriubos, japoniška, atkinso ir dar bala žino kokios dietos. Visų pavadinimų net neprisimenu. Nė vienos iš jų iki galo neišsilaikydavau ir, aišku, dėl to jaučiausi tik dar blogiau. Besimokydama paskutinėse mokyklos klasėse, pradėjau lankyti sporto klubą. Sportavau atidžiai prižiūrima trenerio. Jam patarus, pradėjau skaičiuoti kalorijas. Pamažu pradėjau lieknėti ir vėl sau patikti. Staiga sulaukiau daug dėmesio ir pagyrų iš aplinkinių, kad išgražėjau. Atrodė, kad pagaliau atrodau taip, kaip norėjau, tačiau…  taip lauktos vidinės ramybės ir pasitenkinimo kažkodėl nebuvo. Viduje visada gyveno kalkuliatorius, skaičiuojantis kiekvieno suvalgyto kąsnio kalorijas. Jam kompaniją palaikė kaltės jausmas, jeigu numatytą kalorijų kiekį viršydavau. Per tuos beveik 15 metų mano svoris tai kilo, tai krito nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Paklaida gana didelė – 15 – 20 kilogramų į vieną arba į kitą pusę. Ir toliau bandžiau naujausias dietas ir sporto rūšis. Riebalų gramai, taškų dieta, bodyfleksas, joga, aerobika, treniruokliai, važinėjimas dviračiu… Turėjau krūvą iškarpų iš žurnalų su įvairiais pratimais, lieknėjimo istorijomis, dietomis. Tuo metu būsimas vyras jas vadindavo „juodaisiais sąrašais“:) Griebdavausi jų po eilinio numestų kilogramų ataugimo. Iki šiol esu dėkinga savo vyrui už begalinį palaikymą ir supratimą. Jis ne kartą matė mane ašarojančią. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jam buvo sunku suprasti mano kančias. Jo akimis, tai buvo „tik maistas“. Tačiau man tai buvo kur kas daugiau! Jaučiau, kad visiškai nekontroliuoju šios savo gyvenimo srities. Jau nemokėjau valgyti taip, kaip „normalūs“ žmonės. Maistas man buvo tik „draudžiamas“ arba “leidžiamas“, žemo arba aukšto kaloringumo. Neatsispyrimas ledams, šokoladui, pyragėliams man reiškė nesėkmę, kaltės ir beviltiškumo jausmą. Jeigu pasiduodavau pagundai, valgydavau juos dideliais kiekiais, nes nuo rytojaus juk vėl susiimsiu ir maitinsiuosi „tvarkingai“. Dažnai tai darydavau viena, nes net mano supratingasis vyras ko gero nebūtų galėjęs suprasti tokių maisto kiekių. Vienu kartu galėdavau suvalgyti dėžę ledų, didžiausią maišą traškučių. Tada vėl norėdavosi saldaus ir taip be galo. Kol skrandis prisipildydavo iki blogumo. Įkalčius sudėdavau į maišelį ir išnešdavau į lauko konteinerį… Nemoku žodžiais nusakyti, kaip blogai tokiais atvejais jausdavausi. Verkdavau iš beviltiškumo ir nežinojimo ko griebtis. Jaučiau ir mačiau, kad tai įtakoja visas mano gyvenimo sritis. Tokiomis akimirkomis norėdavau tik užsidaryti ir nieko nematyti. Atrodė, kad visi mato, kad ir vėl sustorėjau. Jaučiau kaltę ir gėdą, kuri po kiekvieno panašaus epizodo tik stiprėjo.

Pasiekusi tokią ribą, turėjau du kelius: susitaikyti su esama padėtimi ir toliau taip gyventi arba atrasti būdą, kaip vėl tapti savo minčių, apetito ir kūno šeimininke. Aš pasirinkau antrąjį kelią. Tiesiog negalėjau nė pagalvoti, kad ir toliau taip gyvensiu. Tai reikštų, kad visas likęs mano gyvenimas ir toliau bus tik egzistavimas nuo vieno iki kito nesėkmingo bandymo sulieknėti. Niekaip negalėjau su tuo susitaikyti! Aiškiai žinojau ko noriu: laisvės, vidinės ramybės. Beprotiškai norėjau vėl jausti gyvenimo džiaugsmą.

Šiandien drąsiai sakau: man pavyko! Aš turiu tai, ko taip norėjau ir dar daugiau. Pasiekiau savo norimą svorį ir tai padariau lengviausiu ir natūraliausiu keliu. Beieškodama man tinkančio būdo, perskaičiau krūvas knygų, lankiausi seminaruose, išbandžiau daugybę įvairių patarimų ir rekomendacijų. Jausdama, kad einu teisingu keliu, nusprendžiau žengti dar vieną žingsnį. Žinojau, kad, atradusi visus trūkstamus atsakymus, aš tuo norėsiu pasidalinti ir su kitais. Investavau į specialius kursus, kurių baigimas man leido pradėti dirbti su norinčiais lieknėti. Užtrukau tikrai ilgai, kol pagaliau suvokiau, kodėl vieni lieknėjimo būdai neveikia ir net žaloja organizmą, o kiti – ne tik padeda sulieknėti, bet dar lemia gerą sveikatą bei puikią savijautą. Pagaliau supratau, kad neužtenka riboti mitybą ir sportuoti iki nukritimo. Taip gali užtrukti visą gyvenimą ir vistiek nebūsi prisikasęs iki pačios esmės. Šis suvokimas man buvo kaip šaltas dušas. Aš negalėjau nuslėpti savo entuziazmo. Pagaliau jaučiausi laisva nuo to, kas mane varžė tiek metų!
Aš pagaliau moku valgyti taip, kaip valgo žmonės, kurie niekada neturėjo antsvorio. Jiems tai išeina natūraliai, o man to reikėjo mokytis žingsnis po žingsnio. Tačiau aš kantriai tai dariau, nes su kiekviena savaite jaučiausi vis geriau ir geriau. Laikui bėgant, stiprėjo jausmas, kad ne maistas mane kontroliuoja ir ne mintys apie sulieknėjimą. Aš vis labiau jaučiausi savo kūno ir minčių šeimininke.

Tačiau, svarbiausia – aš pagaliau pradėjau GYVENTI!

Visą savo patirtį ir žinias sudėjau į programą „Lieknėju Paskutinį Kartą!“. Daugiau apie programą galite sužinoti čia.