Į dietų pinkles įkliuvau dar paauglystėje
Viskas prasidėjo nuo neapdairaus bendraamžio komentaro, kur jis pasakė, kad mano draugė gražesnė, nes lieknesnė. Manyje tvirtai įsišaknijo suvokimas, kad tam, jog būčiau graži, aš privalau sulieknėti. Daugelis mūsų į visas pastabas ir kritiką išgirstas paauglystėje reaguojame labai skaudžiai ir asmeniškai, o su to pasekmėmis gali tekti tvarkytis jau tik suaugus.
Tuomet, norėdama būti liekna ir graži, aš bandžiau dietą po dietos. Tada nė nenutuokiau, kokią žalą darau pati sau, kaip kenkiau savo sveikatai ir net neįtariau kad įsitaisysiu persivalgymų sutrikimą, su kuriuo teks gyventi didelę savo gyvenimo dalį.
Nesuvokiau, kad net pati “nuostabiausia ir stebuklinga “ dieta tėra tik milžiniška saviapgaulės dozė.
Apsisprendimas laikytis eilinės dietos įsuka į uždarą ratą: nuolatinį alkį seka nekontroliuojamas persivalgymas, sekinantis kaltės jausmas ir nežinia kelintas pažadas, kad “tai buvo paskutinis kartas”.
Tame užburtame rate aš blaškiausi apie 15 metų. Jaučiausi tarsi gyvenčiau vidiniame kalėjime, iš kurio išėjimo niekaip negalėjau rasti.
Prisimenu smagius draugų susibūrimus be manęs. Galėjau prisigalvoti neįtikinamiausių priežasčių, kodėl negaliu su visais dalyvauti. O juk aš tiesiog laikiausi dar vienos dietos ir paniškai bijojau jai nusižengti. Tuo metu aš didžiuodavausi savimi, kad sąžiningau laikausi visų dietos rekomendacijų ir sėkmingai vengiu pagundų. Tačiau... tuo pat metu jaučiausi be galo vieniša ir nelaiminga. Blogiausia buvo tai, kad visas pastangas sekė vienas ir tas pats rezultatas – net kelias dienas užsitęsdavę nekontroliuojami persivalgymai ir žaibišku greičiu atugantis svoris.
Vienu metu aš maniau, kad tas graužiantis kaltės ir beviltiškumo jausmas mane pribaigs. Kiekvieną kartą smerkdavau save už silpnavališkumą ir atsikvėpus vėl pradėdavau viską nuo pradžių, naiviai tikėdama, kad šis kartas tikrai bus paskutinis. Su kiekviena nepavykusia dieta save vertinau vis blogiau. Pasitikėjimas savimi tirpo kaip pavasarinis sniegas. Bloga savijauta neigiamai veikė absoliučiai visas mano gyvenimo sritis.
Pavargusi nuo tokio gyvenimo ritmo, išsekusi nuo bėgimo ratu, buvau nusprendusi kapituliuoti.
Tačiau didžiulis vidinis užsispyrimas vedė pirmyn. Aš jaučiau, kad turi būti kitas kelias. Aš negalėjau susitaikyti su tuo, kad dabar visą likusį gyvenimą taip gyvensiu: su nuolatiniais persivalgymais, svyruojančiu svoriu, neapykanta sau ir savo kūnui.
Tikslui pasiekti pasitelkiau visas priemones: daug skaičiau, nuolat analizavau ir dariau išvadas. Vėl ir vėl skaičiau...
Sudariau specialų klausimyną ir apklausiau daugiau nei 300 žmonių, kurie bent kartą gyvenime bandė kontroliuoti savo kūno svorį.
Pati išbandžiau daugybę psichologinių technikų ir pratimų, meditavau.
Netgi baigiau specialius mokslus ir tapau sertifikuota mitybos konsultante.