fbpx
 

Jei manai, kad iš Tavo valgymo problemų nėra išeities

12 birželio, 2019by Ieva0

„Mano padėtis beviltiška!“ „Man jau niekas negali padėti…“ Šiuos žodžius esu ne kartą girdėjusi iš nuo persivalgymų ir antsvorio kenčiančių moterų.

Visiškai natūralu taip jaustis, kai jau metai iš metų bandai viską ir atrodo, kad išeities tikrai nėra: svoris ne tik kad nekrenta, bet dar ir auga, o tuo pačiu ir apetitas, rodos, nenumaldomai didėja.

„Ačiū Jums už gerus norus, tačiau aš jau susitaikiau, kad man nepavyks.“ Šie žodžiai man veria širdį. Viena yra susitaikyti, kai iš tikrųjų jauti vidinę taiką ir esi patenkintas bei ramus dėl savo priimto sprendimo ir visai kas kita, kai tas susitaikymas yra tarsi karti piliulė, kurią nurijai, nes turėjai pripažinti savo pralaimėjimą ir situacijos beviltiškumą.

Jeigu Tavo atvejis pastarasis, susitaikyti su persivalgymais ir antsvoriu, tai reiškia

susitaikyti su nuolatiniu nepasitenkinimo savimi ir savo kūnu jausmu;

tai susitaikyti su kankinančius kaltės jausmu, kuris apims kas kartą persivalgius;

tai kasdien sau meluoti ir, baisiausia, jausti, kad kažkur tikrai yra tas gyvenimas, kurį būtum galėjusi nugyventi.

Šiuo įrašu aš nedalinsiu jokių patarimų. Jeigu pirmą kartą lankaisi mano blog’e, užmesk akį ir į kitus straipsnius, juose apstu įvairių rekomendacijų. Šiuo straipsnius aš noriu Tave paskatinti nepasiduoti. Net juodžiausiomis dienomis, po pačių baisiausių prisivalgymų, kai jau atrodo, kad skrandis plyš ir negali kvėpuoti, giliai įkvėpk, iškvėpk ir žinok, kad išeitis tikrai yra.

Šiuos žodžius girdi iš tikros buvusios apsirijėlės. Man nieko nereiškė užėjus persivalgymo priepuoliui sukirsti didelę keptuvę keptų bulvių, desertui sušlamšti dėžę ledų ir jau beveik plyštančiu skrandžiu ieškoti vėl kažko sūraus. Tai tęsti kelias dienas iš eilės – įprastas reikalas. Slėpti savo persivalgymus nuo artimųjų buvo mano kasdienybė. Jaustis beviltiškai ir norėti išnykti – taip pat. Kad ir kaip blogai jausdavausi, aš visada giliai širdyje nešiojau viltį ir tikėjimą, kad išeitis tikrai yra. Kad net ir po daugybės metų destrukcijos, galima išmokti nuo stalo pakilti lengvu skrandžiu ir puikiai dėl to jaustis. Kad saikas ir draugystė su savimi gali tapti nauju įprastu mano elgesiu. Kad aš vieną dieną galėsiu pabusti ryte ir suvokti, jog visos valgymo problemos tėra praeity.

Šiandien tai mano nauja, jau tapusi įprasta, realybė. Taip iki jos teko nueiti ilgą kelią, tačiau už tai, ką šiandien turiu, pirmiausia turiu padėkoti savo tikėjimui. O gal sau už tai, kad jo niekada nepraradau. Šiuo straipsniu noriu Tave paskatinti neprarasti savojo. Būk gera nustok kartoti, kad padėtis be išeities ir, kad Tau nepavyks. Jeigu širdies kamputyje svajoji apie kitokį gyvenimą, žinok, kad jis tikrai įmanomas! Aš šventai tikiu, kad Dievas mums neatsiunčia troškimų, kurių mes negalime įgyvendinti. Taip pat šventai tikiu, kad KIEKVIENA nuo persivalgymų ir antsvorio kenčianti moteris gali nuo viso to pasveikti. Jeigu išsaugos tikėjimą, imsis veiksmų ir skirs šiam procesui tiek laiko kiek tik reikės. Aš netikiu beviltiškais atvejais. Tikiu, kad išeitis yra visada, tačiau ją surasti pavyksta tik nepraradusioms tikėjimo.

Tai tiek šiam kartui, mieloji. Iki kitos savaitės!

Su meile,
Ieva ♥

P.S. Prakovojusi su persivalgymais ir antsvoriu pusė savo gyvenimo, aš gerai žinau, kokia ta kova nelengva kai jos lauke esi visiškai viena. Būtent dėl to jau beveik aštuonerius metus aš kasdien padedu nuo šių problemų kenčiančioms likimo draugėms. Tik vieną mėnesį vyksta nemokamos sesijos su manimi, kurių metu galėsi ne tik išsikalbėti su Tave gerai supransiančiu žmogumi, bet ir sulaukti realios pagalbos bei patarimų. Jeigu aktualu, laiką savo sesijai rezervuotis gali čia

Ieva

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *