fbpx
 

Jeigu ramus buvimas sužadina norą prisivalgyti

25 liepos, 2019by Ieva2

“Kol kažką veikiu, tol lengva nevalgyti, bet jeigu tik sustoju… „ – šią frazę ne kartą esu girdėjusi ir pati ne kartą pati esu ją kartojusi. Gerai pamenu kaip prisigalvodavau darbų ir reikalų, kad tik nebūtų kada mąstyti apie maistą. Ir tvarkydavau spintas, ir eidavau pasivaikščioti  – kad tik nesustoti. Sustojimas reiškė ramybę, o ramiai būti aš tiesiog nemokėjau – kojos pačios nuvesdavo iki šaldytuvo, nes juk reikia kažką veikti.

Jau buvau gerokai pažengusi išsilaisvinimo iš persivalgymų kelyje, o tai reiškia, kad buvau ir gerokai sąmoningesnė, kuomet ir pastebėjau, kad aš nemoku tiesiog būti. Suvokiau, kad buvimas nuolat užimtai – tai tik laikina priemonė apsauganti nuo bereikalingo valgymo. Visada bus momentai kai norėsis sustoti, pailsėti ar tiesiog patingėti ir ką reikės daryti tada? Supratau, kad privalau išmokti tiesiog būti. Pasilikti su savo mintimis ir jausmais, neieškant nei maisto, nei kitų išorinių prasiblaškymo šaltinių. Tą kartą sau pažadėjau, kad šį kartą kas benutiktų, aš tikrai išbūsiu, o ne bandysiu „užsikimšti“ maistu. Buvo tikrai keista. Blaškiausi po namus, kaip išsigandęs žvėriukas po narvą. Galiausiai nusprendžiau tiesiog atsisėsti ir pasėdėti. Giliai pakvėpuoti, nurimti, tiesiog pabūti. Buvo keista, tačiau priminiau sau, kad privalau to išmokti jei tikrai noriu išsilaisvinti iš destruktyvių persivalgymų. Man buvo aišku: išmokimas pabūti su savimi be papildomų dirgiklių buvo mano sekantis žingsnis kelyje į Laisvę. 

Pirmą buvimo su savimi sesiją išgyvenau. Buvo gera. Toks saldus palengvėjimo jausmas (gerokai saldesnis nei bet kokie ledai ar saldainiai) ir suvokimas, kad peržengiau svarbią ribą – dar labiau priartėjau prie Laisvės.

Toliau būti su savimi, savo jausmais ir mintimis buvo vis lengviau. Kartais tai būdavo ramus pasivaikščiojimas parke grožintis vaizdais (jis visai kitoks nei tas greitas ėjimas, kad tik nevalgytum). Kartais tai tiesiog žiūrėjimas pro langą, kokios nors meditacijos paklausymas ar tiesiog ramus pagulėjimas siunčiant sau pačias geriausias, meilės kupinas mintis.

Jau beveik aštuonerius metus dirbdama su nuo persivalgymų kenčiančiomis moterimis pastebėjau, kad būti su savimi ir nepulti prie maisto, daugeliui vis dar yra tikras iššūkis. Tuo tarpu išmokti tiesiog būti yra labai svarbu ne tik norint išsilaisvinti iš persivalgymų, bet ir tiesiog norint turėti daugiau vidinės ramybės. Juk ar ne jos daugelis trokštame? Ar be jos apskritai galime būti laimingi?

Kodėl kaip tik šiandien kalbu apie buvimo svarbą?

Daugeliui iš mūsų šis laikas – atostogų metas, puiki proga daugiau pabūti ne tik su artimaisiais, bet ir su savimi. Noriu ir Tave pakviesti „įjungti“ sąmoningumą ir pamažu iš lėto pradėti mokytis tiesiog būti.

Noriu atkreipti Tavo dėmesį į tai, kad mes esame žmogiškos būtybės, nuo žodžio „būti“, o ne kokios nors „darybės“, nuo žodžio „daryti“. Tad kodėl mums tuomet taip sunku nieko neveikti? Kodėl kai kurias iš mūsų graužia sąžinė vos 5 minutėms prisėdus ant sofos? Dažnu atveju atsakymas labai paprastas: nes mus taip išmokė. Išmokė su meile, nes ir patys nežinojo, kad gali būti kitaip. Vienas iš geriausių dalykų, kuriuos galime padaryti savo asmeninio augimo kelyje – tai viską kvestionuoti. Klibinti dalykus, kuriais daugybę metų tikėjome. Klausti savęs: ar tai tikrai tiesa? Ar teisi buvo mama sakydama, kad „negali sėdėti be darbo“? Ar teisi buvo močiutė apšaukusi „tinginio pantimi“ kai norėjai ilgiau pamiegoti? Ar teisus buvo tėtis sakydamas, kad „dirbti reikia iki kruvino prakaito, o poilsis yra tik tinginių ir silpnųjų užsiėmimas“? Ir svarbiausia: AR VIS DAR NORI VISU TUO TIKĖTI?

Kad ir kiek Tau būtų metų, bet kada gali perrašyti senas, seniai Tau nebetarnaujančias programas. Net jei jos įrašytos pačių artimiausių ir mylimiausių. Tai, kad jie linkėjo paties geriausio, dar nereiškia, kad buvo teisūs. Su visa meile ir pagarba jiems, Tu neprivalai gyventi pagal jų taisykles jeigu jauti, kad jos Tau nebetarnauja. Mintyse padėkok jiems už rūpestį ir pradėk kurti naują istoriją. Ir tegul mokėjimas tiesiog būti tampa jos dalimi.


Šiam kartui tiek. Tai buvo paskutinis mano blog’o straipsnis šią vasarą. Nors visą rugpjūtį blog’as atostogaus, aš būsiu aktyvi kitose internetinėse erdvėse – savo nemokamoje FB grupėje ir Instagrame. Tad kviečiu toliau pratęsti bendravimą ten, o blogas vėl grįš prie įprasto ritmo rugsėjį.

Gražios Tau likusios vasaros, mieloji!

Su meile,
Ieva ♥

P.S. Jeigu praleidai galimybę užsiregistruoti į nemokamą sesiją, tačiau nenori laukti rugsėjo, rašyk man FB žinutę ar el. paštu info@lieknejupaskutinikarta.lt ir pažiūrėsime ar galime dar šią vasarą susiderinti abiem patogų pokalbio laiką.

Ieva

2 comments

  • Inga

    26 liepos, 2019 at 6:37 am

    Labai sunku islikti ramiai su trim mazais vaikais namie, kai ramiai su savimi nepabusi .

    Reply

    • Ieva

      2 spalio, 2019 at 9:47 am

      Gerai Jus suprantu, Inga. Ir vis dėlto būtų labai pravartu paieškoti būdų kaip būti bent šiek tiek ramesnei. Sėkmės Jums!

      Reply

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *