Sunku ar lengva patikėti, tačiau Kalėdos jau visai čia pat. Jau greičiausiai visos esame pilnai įsisukusios į kalėdinio pasiruošimo šurmulį. Jau treti metai džiaugiuosi tuo, kad man netenka dalyvauti kalėdinių dovanų paieškų varžybose ir galiu jas stebėti iš šono. Šiuo laikotarpiu parduotuvių vengiu ir ten važiuoju tik tada kai tikrai to reikia. Visur eilės, susirūpinę, skubantys veidai. Nors kas antro rankose dovanų vyniojimo popierius, veiduose šypsenos nedaug, vien tik skubėjimas. Jau seniai galvojau, kad norėčiau Kalėdų laukti kitaip.
Man nepatinka šios šventės sukomercinimas. Nežinau kaip yra Lietuvoje, tačiau JK tas tikrai labai jaučiasi. Prisimenu, kai per pirmas Kalėdas čia manęs paklausė, ką gavau dovanų nuo vyro. Dabar jau nepamenu kokia dovana tai buvo, bet kai atsakiau, sulaukiau dar vieno klausimo: o ką dar? Nustebau sužinojusi, kad čia dauguma žmonių perka ne po vieną dovaną kiekvienam, o išaušus Naujiems metams, laikraščiai mirga nuo straipsnių apie tai, kiek britų įklimpo į skolas vien per kalėdinį laikotarpį. Drąsiai sakau – man tai nepriimtina. Tiesą sakant, apskritai nemanau, kad suaugę vieni kitiems privalo dovanoti kalėdines dovanas. Kaip dažai tas dovanojimas būna tik dėl paties dovanojimo, o gauta dovana paskui dulka kur nors stalčiaus kampe. Todėl prieš trejus metus, mes su vyru priėmėm sprendimą, kad savo draugų ir artimųjų ratui siūlysim nesikeisti dovanomis, o vietoj to, sutaupytus pinigus aukosim. Džiaugiuosi, kad beveik visi mūsų idėją palaikė. Pirmais metais įgyvendinom keletą vaikučių svajonių iš nuostabaus projekto www.vaikusvajones.lt Pernai aukojom dviejų stipriai sergančių vaikučių gydymui. Šiemet važiuosim pirkti maisto ir šiltų užklotų benamiams. Šiais metais kartu vešimės ir savo keturmetę, kad ir ji matytų, jog gyvenimas nėra tik apie mus.
Visa tai pasakoju jums ne tam, kad parodyčiau kokie geri esame. Tikiu, kad tarp jūsų bus tokių, kurias ši idėja įkvėps ir gal ir jūs rasite ką pradžiuginti Kalėdų proga vietoj to, kad pirkti dažnai niekam nereikalingą kalėdinę dovaną. Tegul kalėdinėmis dovanomis džiaugiasi vaikai, o mes, suaugusieji, padėkim telefonus ir kompiuterius į šalį ir pasidžiaukim buvimu kartu.
O dabar apie lieknėjimą. Ilgai galvojau, kokia tema norėčiau parašyti prieš pat šventinį laikotarpį.
Prieš pora savaičių man parašė moteris, kuri bando lieknėti laikydamasi mano elektroninėje knygoje pateiktų rekomendacijų. Vienas sakinys laiške skambėjo maždaug taip: „Kol laikausi programos rekomendacijų, keli kilogramai nukrenta, bet vos tik atsipalaiduoju, viskas vėl grįžta atgal“. Būtent jis mane paskatino parašyti šį įrašą, nes aš tikrai žinau, kad ne viena jūsų galėtumėte šiam sakiniui pritarti. Ir nesvarbu, ar lieknėjate mano sukurtos lieknėjimo programos pagalba, ar esate pasirinkusios kitą lieknėjimo būdą. Esu tikra, kad dažna iš jūsų lieknėjate tik tol, kol esate „susiėmusios“ ir, vos tik “atsipalaiduojate”, svoris arba nustoja kristi, arba netgi sugrįžta atgal.Pati labai gerai pažįstu tą būseną.
Viskas pasikeitė tada, kai nustojau tai “susiimti”, tai “atsipalaiduoti”. Jau vien pasakymas, kad „atsipalaidavau” rodo, kad prieš tai dariau kažką, kas man kėlė diskomfortą ir vertė būti įsitempus. Labai noriu, kad suprastumėte, jei taip jaučiatės, anksčiau ar vėliau tikrai norėsis atsipalaiduoti. O kokia to atsipalaidavimo kaina, ne viena žinote. Tiesa, kai kurie lieknėjimo būdai, tikrai yra tokie, kad kasdien jaučiame įtampą ir norisi kuo greičiau save iš jos išlaisvinti. Tokių lieknėjimo būdų aš net nepatarčiau rinktis. Jie duoda labai laikinus rezultatus, nes būti įsitempus visą gyvenimą negalėtų turbūt niekas. Taigi, prie ko vedu. Tiek mano, tiek kitų sėkmingai sulieknėjusių patirtis rodo, kad mums pasisekė sulieknėti ir išlaikytą pasiektą svorį todėl, kad mes nesigriebėme to, kas laikina. Bent jau mano sėkmingam sulieknėjimui labai daug įtakos turėjo tai, kad aš nusprendžiau keistis visam laikui.
Tai labai svarbus momentas. Nes kiek man tenka stebėti, daugelis į lieknėjimą žiūri, kaip į laikiną procesą. Sportuoja, sveikai ir saikingai maitinasi bei kitaip stengiasi rūpintis savimi tik tam, kad numestų svorio. O kas tuomet bus, kai pasieks tą norimą svorį? Jeigu vienintelė motyvacija rūpintis savimi – mesti svorį, tai pasiekus tikslą nelieka motyvacijos, „atsipalaiduojame” ir svoris kur buvęs, kur nebuvęs sugrįžta atgal.
Šiuo prieššventiniu įrašu noriu jus paraginti nežiūrėti į savo mitybos ir gyvenimo būdo pokyčius iš laikinumo pozicijos. Nustokite tai „susiimti”, tai “atsipalaiduoti”. Nuspręskite keistis visam gyvenimui.
Esu tikra, kad tarp jūsų yra tokių, kurios kaip tik dabar yra „atsipalaidavusios“. Juk Kalėdos jau visai čia pat, kam čia per daug save varžyti? Ar šiaip ar taip, jau „susiimti“ neapsimoka. Pakeiskite savo požiūrį. Kai nusprendžiate keistis visam gyvenimui, tie susiėmimo ir atsipalaidavimo laikotarpiai natūraliai pranyksta. Apsisprendimas „kartą ir visam laikui“ neturi ribos, iki kurios reikėtų stengtis. Ir tą sprendimą galite priimti dar šiandien. Visai nebūtina laukti Naujų metų ar dar kokios ypatingos progos. Jeigu mano žodžiai bent kiek jus įkvėps, nepaleiskite šio įkvėpimo ir jau šiandien pradėkite keistis. Ir neįsprauskite savęs į griežtus rėmus. Tiesiog paklauskie savęs: kaip aš galiu pradėti keistis jau šiandien, kad tai lengvai tęsčiau visą likusį gyvenimą? Gal tai bus paprasčiausias apsisprendimas valgyti dvigubai daugiau daržovių. Ar nustoti valgyti iš nuobodulio. Ar pradėti po 10 min. kasdien sportuoti. Įsivaizduokit su kokiu geru jausmu pasitiksit Naujus metus žinodamos, kad jau pradėjote pokyčius. Ir ne bet kokius, o visam gyvenimui.
Linkiu jums jaukių ir gražių švenčių. O kad jos būtų saikingos, būtinai pasinaudokite patarimais iš įrašo „Lieknas liemuo po šventinių vaišių? Įmanoma!” Jų veiksmingumas jau ne kartą patirkintas praktiškai.
Iki susitikimo kitais metais! Dėkoju, kad esate.
Ieva
Jei straipsnis pasirodė įdomus ir naudingas, spauskite PATINKA ir dalinkitės nuoroda su draugėmis. Dėkoju!
