 |
| Foto: Londonietė/Edvardas Poška |
Daugeliui gali kilti klausimas: ką bendro turi lieknėjimas ir laimė? Daug daugiau nei dažnai įsivaizduojame! Nežinau kaip galėčiau perteikti geros savijautos svarbą sėkmingam lieknėjimui. Laimingas, vertinantis save žmogus bus daug mažiau linkęs persivalgyti ir turėti antsvorio. Jis gerbia save, savo kūną, nori jį puoselėti ir juo rūpintis.
Tačiau kaip pamilti save ir jaustis laimingiems jau dabar, o ne tada, kai susiklostys tam tikros aplinkybės?
Kaip tik apie tai ir kalbamės su knygos „Menas būti laimingam“ autore Elada Eimaitė – Elurija. Dėkoju Eladai, kad sutiko apsilankyti mano bloge ir pasidalinti savo mintimis su jumis, mieli skaitytojai.
Man, turbūt kaip ir daugeliui, Elada yra dar nepamirštas, nors labai seniai matytas veidas iš TV ekrano. Prisipažinsiu, kad būtent tai labiausiai ir suintrigavo paskaityti jos parašytą knygą. Skaitydama pažinau visai kitokią Eladą, nei ta, kokią prisimenu iš jos vedamų pramoginių TV laidų.
Iš knygos puslapių liete liejosi jau subrendusios moters išgyventa patirtis mokantis būti laiminga. Braukiau ašarą skaitydama apie jos vaikystės ir paauglystės išgyvenimus, sudėtingus santykius su mama.
Jos istorija įkvepia tikėti, kad iš bet kokios situacijos galime nusitiesti savąjį kelią į laimę.
Susitikome vienoje jaukioje Londono kavinėje. Nuo pat pirmųjų minučių bendrauti buvo lengva ir paprasta. Viso pokalbio metu nuo Elados lūpų nedingo šypsena. Tokia, kai šypsosi ne tik lūpos, bet ir akys – laimingo žmogaus šypsena.
Esu tikra, kad išleidusi knygą apie laimę, šį klausimą išgirsti kiekvieną kartą duodama interviu, tačiau negaliu nepaklausti: ką tau reiškia būti laimingai?
Būti laimingai man pirmiausiai reiškia gerai jaustis ir fizine, ir emocine, ir dvasine prasme. Iš esmės tai būsena, kada esu patenkinta savimi ir savo gyvenimu. Taip pat tai yra laisvė būti savimi, galimybė save išreikšti. Meilė yra didžioji laimės dalis, tačiau ji neapsiriboja ties mano vyru ar vaikais. Ji daug platesnė ir gilesnė: tai gan intensyvus, pilnatviškas jausmas, pasireiškiantis meile sau ir gyvenimui.
Koks kitas laiptelis tavęs laukia studijuojant laimės universitete? Ar knyga reiškia, kad šioje srityje jau nėra kur daugiau tobulėti?
Kuo daugiau giliniesi, tuo labiau atrodo, kad nieko nežinai. Laimė ne daiktas, todėl, negali jos įsigyti parduotuvėje ir pasidėti ant lentynėlės garbingoje vietoje. Ją reikia pačiam kasdieną susikurti iš naujo. Parašiusi knygą aš tiesiog sau priminiau daugiau būdų kaip tą dvasinį ir fizinį komfortą kurti, palaikyti, o tobulėjimas tęsis amžinai. Tai nesibaigiantis procesas.
Perskaičius tavo istoriją susidaro vaizdas, kad būti laiminga tiesiog išmokai? Ar to tikrai paprasčiausiai galima išmokti?
Atkreipkite dėmesį į vaikus. Juk jiems nereikia nieko mokytis, jie nuo pat gimimo žino, kaip būti laimingiems. Jie tiesiog džiaugiasi žemiška patirtimi. Jie neskirsto į gera ir bloga, juoda ir balta. Jie žino kaip juoktis, mylėti, žaisti, apkabinti, be jokių papildomų minčių. Šis gebėjimas mums visiems yra įgimtas, tereikia jį prisiminti. Taip ir praktikuoju laimę, vadovaudamasi ne protu, o širdies išmintimi. Tačiau iš dalies sutinku, kad laimės galime išmokti gyvenant sąmoningai.
Savo knygoje rašai, kad kelią į laimės paieškas pradėjai dar būdama visai jauna. Iš kur tas pasiryžimas ir įkvėpimas užsispyrusiai ieškoti laimės, kai daugelis tiesiog susitaiko su esama padėtimi?
Sunku pasakyti kodėl nepasidaviau. Gal tiesiog taip lemta buvo, kad man štai užkliuvo laimės jausmas. Kiti svajoja nuo gimimo skraidyti lėktuvais, o aš norėjau skraidyti iš laimės.
Kas tavo pačios kelyje į laimę buvo sunkiausia? Su kokiomis kliūtimis teko susidurti?
Didžiausia kliūtis gyvenime man buvo nereikalingumo jausmas, vienatvė. Net ir būdama minioje jausdavausi tarsi uždaram kambary, kur niekas manęs negali nei girdėti, nei suprasti. Laikui bėgant supratau, kad labiausiai mane slėgė žalingas mąstymas. Supratau, kad tikrovė, kurią mes kiekvienas išgyvename labai priklauso nuo mūsų minčių ir, žinoma, požiūrio, nuo moralinių vertybių. Kartais turime savyje daug žalingų mąstymo ypatybių, kurios gyvenimišką patirtį stipriai iškreipia, kaip veidrodžių karalystėje. To pasekoje jaučiamės izoliuoti, nesugebantys susitvarkyti su problemomis. Kai tik pašalinau ribotą mąstymą, situacija iš karto pasikeitė. Buvau pritrenkta, kai pastebėjau, kad aplink mane yra daug gerų žmonių, kurie mane myli, mane vertina, man padeda.
Šiais laikais vis populiaresnės knygos pozityviosios psichologijos tema. Kuo tavo pačios nuomone „Menas būti laimingam“ yra išskirtinė?
Knyga išaugo iš mano asmeninio gyvenimo patirties, tai nėra sausas tekstas. Esu skaičiusi daug knygų, kurios puikiai dėsto teoriją, tačiau praktinė pusė labai ribota. Juk jeigu norėčiau suremontuoti savo namą, kreipčiausi į specialistą, kuris išmano savo darbą ir pats savo kailiu yra patyręs problemas. Tuo knyga ir išskirtinė, kalbu apie dalykus, kuriuos pati patyriau, suvokiau, supratau. Ir tikiu, kad tie suvokimai gali padėti kitiems atrasti savo laimę.
Ar sutiktum su nuomone, kad lietuviai dažnai pasižymi kaip nelaimingų žmonių tauta? Gal tikrai laimė nėra mūsų pasirinkimas, o ją lemia šalies ekonominė situacija ir kiti išoriniai veiksniai?
Nedrįsčiau taip drąsiai teigti, kad mes pasižymime kaip nelaimingų žmonių tauta. Tačiau tikrai sutinku, kad lietuviai nevisada moka pasidžiaugti savimi, kitais ir pasimėgauti gyvenimu iš širdies. Visais laikais žmonija, taip pat ir lietuviai, išgyveno ekonomines krizes, karus, epidemijas, nei viena tauta ne išimtis. Šios situacijos žmogų įtakoja, bet ne lemia asmens laimingumo. Išgyvendami sunkesnius laikus išmokstame adaptuotis prie situacijos, mokomės išnaudoti savo emocinius ir dvasinius resursus, įvaldome problemų sprendimą. Tai žmogaus evoliucija, emocinė branda, kuri padeda žmogui jaustis laimingesniam krizei praėjus arba tiesiog įgalina sudėtingas situacijas vertinti kitaip, mąstant plačiau.
Knygoje gausu patarimų ir konkrečių užduočių. Ką pasakytum žmogui, kuris sakosi, kad nori būti laimingas, tačiau netęsia pradėto darbo su savimi.
Visiems sakau: jūs patys atsakingi už savo svajones ir laimę. Domėjimasis savimi nėra darbas, tai kvapą gniaužianti kelionė į save, tai galimybė įgyvendinti savo potencialą. Jeigu sustojate pusiaukelėje, tai tik dėl to, kad nežinote kaip tą kelionę tęsti. Nebūtina panikuoti. Kartais reikia ir pertraukėlės, kad galėtume pasidžiaugti jau atrastais dalykais. Netrukus vėl atsiras vidinė motyvacija, paaiškės kryptis. Svarbu būti akylam, gyvenimas visuomet yra paruošęs vieną kitą siurprizą, netikėtai atsiranda reikalingi žmonės, į galva šauna nuostabios idėjos. Svarbu jas išgirsti, atpažinti.
Daugelis pasakytų, kad bepigu būti laimingam kai viskas sekasi. Tačiau ką daryti, kai, rodos, viskas aplinkui blogai? Kaip tau pavyksta išlaikyti pozityvų nusiteikimą, kai ne viskas sekasi taip, kaip norėtųsi?
Sunkiomis akimirkomis gerai jaustis man padeda tinkamas mąstymas. Aš žinau, kad naktis nesitęsia ilgai, juk išauš ir diena. Žinau, kad gyvenime būna ir sunkesnių dienų. Taip pat suprantu, kad jos praeina. Taikau pozityvų nusiteikimą, išlaikau gerą nuotaiką, bendrauju su žmonėmis, kurie man padeda geriau jaustis. Ir nepasiduodu skundams, savęs gailėjimui, pykčiui. Egzistuoju tik toje dienoje, toje akimirkoje. Taip sugebėdama atsiriboti nuo aplinkos ir susiderinti su savo vidiniu gyvenimu. Medituoju. Mintys išsilygina, protas tampa skaidrus, tada iliuzijos tiesiog ištirpsta. Pradedi matyti gyvenimą tokį, koks jis yra – gražų.
Tavo knygą sudaro 14 laimės dėsnių. Ar galėtum išskirti vieną, tavo galva patį svarbiausią? Kodėl?
Žinoma. Pats svarbiausias laimės dėsnis yra Meilė Sau. Niekas kitas, tik mes patys galime save skaudžiausiai nuskriausti, pasmerkti arba pražudyti. Patys garsiausi žodžiai skamba mūsų pačių lūpose ir, deja, jie nukreipti į save. Meilė sau – tai rūpestis, šiluma, gerumas, atjauta. Šie jausmai turėtų būti nukreipti į save. Geriausia šį teiginį padeda suprasti vienas pratimas. Prisiminkite save, kai buvote trejų, keturių metukų. Kaip bendrausite su tokiu mažu vaiku iškilus sunkumams? Juk jį paguosite, apkabinsite, padrąsinsite. Siekiant harmonijos gyvenime panašiai reikėtų elgtis su savimi ir užaugus – švelniai, supratingai. Jeigu kasdieną sau kartosite, kad esate netikęs, storas, kvailas labai greitai susirgsite depresija. Svarbiausia dvasiškai sveiko žmogaus praktika turėtų būti meilė sau ir tada kitiems.
Kaip tu myli save?
Pirmiausiai save myliu mintimis. Akylai stebiu vidinį kritiką ir neleidžiu jam dirbti viršvalandžių. Sąmoningai gyvendama puoselėju savo charakterio stiprybes, lavinu galingus įgūdžius, dažnai save pagiriu, padrąsinu, taip pat ir paguodžiu. Rūpinuosi savo kūnu, sveika mityba, emocine gerove. Sprendžiu problemas, vietoj to, kad slėpčiau viduje ir kankinčiausi. Konstruktyviai išlieju emocijas, kad galėčiau jaustis laisvai, kad išmokčiau save priimti tokią, kokia esu šią akimirką. Juk rytoj busiu kitokia nei šiandien. Stengiuosi kiekviename gyvenimo etape pamatyti grožį, nes visi kažkuo reikalingi ir svarbūs.
Kaip save lepini? Kokių turi moteriškų silpnybių?
Lepinu save nedažnai, nes augindama tris vaikučius visuomet turiu neatidėliotinų reikalų, tiesiog nėra kada. Tačiau, kai tai nutinka, mėgstu būti gamtoje, skaityti lengvo turinio romanus, mėgstu svajoti, nusilakuoti nagus, klausytis muzikos, tiesiog mėgaujuosi paprasčiausiais dalykais, miegu, poilsiu.
Mano silpnybė yra gėlės. Mėgstu gėles ir gauti, ir auginti, ir į jas žiurėti, ir jas uostyti. Siela tiesiog atsigauna.
Esi liekna moteris, ar dedi sąmoningas pastangas, kad tokia išliktum?
Dedu sąmoningas pastangas ne į svorio reguliavimą, o į mitybą. Tikiu, kad žmogaus laimė yra kūno, proto ir dvasios darna. Todėl atsižvelgiu ir į tai, kokiomis mintimis ir emocijomis maitinu savo kūną. Kaip liaudies išmintis sako: ką pasėsi, tą ir pjausi. Nuoširdžiai tikiu, kad mūsų gyvenimai yra mūsų rankose ir, kad patys esame savo laimės kūrėjai.
Ar sutinki, kad savo išvaizda patenkinta moteris yra laimingesnė?
Žinoma sutinku. Bet šis dalykas turi ateiti iš vidaus. Tik save pamilusi moteris sugeba regėti savo grožį.
Dažnai antsvorio turintys žmonės teisinasi, kad nieko sau neatsakydami jie taip myli save. Ką norėtum jiems pasakyti?
Man šis posakis skamba juokingai, juk jeigu myli save, tai kodėl save skriaudi? Būtent taip suprantu šį teiginį. Iš kitos pusės tikrai žinau, kad žmonės taip sako paprasčiausiai iš nežinojimo. Rūkymas sukelia vėžį, tai kam rūkyti? Tai – ne meilė sau. Tai savęs niokojimas. Tas pats su maistu. Per dideli kiekiai, netinkamas maistas alina ir netgi nuodija organizmą. Todėl čia reikia keisti mąstymą ir artimiau susipažinti su sveika mityba, kas asmeniškai tinka kiekvienam žmogui. Ir maistas gali būti įrankis į geresnį gyvenimą, žiūrint kaip jį naudosi.
Dažnai galvojama, kad kai sversiu x skaičių kilogramų jau tikrai būsiu lamingas. Ar tavo nuomone tokiai vilčiai lemta išsipildyti?
Toks mąstymas nelabai sveikas. Nes jis sąlyginis. Kai ateis ta akimirka rasite kitų priekaištų sau, kitų trūkumų. Ir taip be galo, be krašto. Šie žodžiai signalizuoja, kad laikas priimti save su visais trūkumais ir privalumais. Nesu sutikusi žmogaus, neturinčio trūkumo. Šia prasme visi mes vienodi. Tik laimingesni ir plonesni yra tie, kurie sugeba savimi nuoširdžiai džiaugtis net ir su tais papildomais kilogramais.
O ką patartum tam, kuris trokšta būti laimingas, bet nežino nuo ko pradėti? Kokius pirmus konkrečius žingsnius jis galėtų žengti?
Pirmiausiai tokį žmogų pasveikinčiau. Ši kelionė prasideda tik tada, kai turime drąsos sau prisipažinti, kad esame nelaimingi. O tai nėra taip jau paprasta. Antra, pasiūlyčiau susirasti bendraminčių ir pradėti skaityti knygas, apsilankyti seminaruose. Šiais laikais yra daug medžiagos internete, lengva surasti principų, metodikų ir technikų kaip puoselėti visapusišką harmoniją, tereikia tik noro. Paskaitinėkite apie ajurvedą ar budizmą, pavartykite pozityvios psichologijos veikalus, užsiimkite joga, meditacija, sąmoningu kvėpavimu. Ir prisiminkite, kad kas ieško, tas randa. Jeigu pasiryžote tapti laimingais, taip ir bus. Tiesiog bandykite.
Ir pabaigai: ko norėtum palinkėti mano blogo skaitytojams 2013 – iesiems?
Linkiu neužsimoti per daug. Geriau po truputį, bet su džiaugsmu. Geriau lėčiau, bet turint laiko pasidžiaugti, įsigilinti, pasidalinti. Taip pat linkiu atrasti savyje stiprybės kurti savo pačių gyvenimus pagal savo, o ne kažkieno kito svajones. Linkiu, kad jūsų dienos būtų kaip šventės, kaip Salomėja Nėris rašo, kaip žydėjimas vyšnios:).
Pora bendravimo valandų praskriejo nepastebimai. Dar kurį laiką mums išsiskyrus jaučiau kažkokį gerą šiltą jausmą.
Savo knygoje Elada rašo: “Laimingi žmonės dažnai spinduliuoja tokią neįtikėtiną šilumą, kad nesušilti būnant šalia jų beveik neįmanoma”.
Sausio 31d. ketvirtadienį 19val. knygyne Knygnešys Londone Elada susitiks su savo skaitytojais ir gerbėjais. Skubėkite registruotis info@knygnesys.co.uk
Informaciją apie seminarus ar knygą “Menas būti laimingam” galite sužinoti Elados internetiniame puslapyje www.sviesossauja.lt. Įsigyti didžiuosiuose Lietuvos knygynuose.
———————————————————————————————————————–
Jeigu šis straipsnis jums patiko, spauskite PATINKA, komentuokite ir dalinkitės nuoroda su draugais.
Jeigu domitės lieknėjimo ir geros savijautos temomis, prisijunkite prie mano grupės Facebook’e ir pirmi sužinokite apie mano naujus blogo įrašus, kitas šviežiausias naujienas, gaukite dar daugiau naudingos informacijos ir sveikų patiekalų idėjų.
