Rytoj mano gimtadienis ir jau esu minėjusi, kad metuose man yra trys atskaitos taškai, kai jaučiu poreikį pamąstyti, įvertinti nueitą kelią, apgalvoti ateities planus: tai Nauji metai, mano gimtadienis ir rugsėjis, kai su naujom jėgom grįžtu prie rutinos po vasaros atostogų.
Bėgant metams labiau nei bet kada jaučiu, kad iš tiesų vienintelis laikas, kurį mes turime, yra dabartis, ši akimirka. Teoriškai tai žinau jau seniai, tačiau einant laikui, vis labiau tai suvokiu ir jaučiu to teisingumą. Esu svajotoja, todėl dažnai gyvenu ateitimi ir vis turiu save sugrąžinti į dabarties akimirką. Juk taip lengva užsibūti ateities svajose taip ir nepajutus, kad kai kurios iš jų jau seniai yra realybė, kurios tu ir vėl nepastebėjai…
Kalbant apie svajones man norisi Tavęs paklausti:
– Apie kokį maistą svajoji kai laikaisi eilinės dietos ar kitos griežtos mitybos programos?
– Apie kokį skaičių ant svarstyklių svajoji kai eini miegoti gurgiančiu skrandžiu?
– Kokius drabužius svajojo dėvėti ir kokius dalykus planuoji nuveikti kai pagaliau būsi norimo svorio?
– Ar kada bandei paskaičiuoti kiek šios mintys atima brangaus Tavo gyvenimo laiko? Kiek jau mėnesių ar metų tuo gyveni?
Įsisukus į lieknėjimo, stambėjimo, domėjimosi sveika mityba ir sportu žaidimą, labai lengva ten užsibūti ir paversti tai savo gyvenimo tikslu. Toms, kurios su tuo nesusidūrusios, tai gali skambėti absurdiškai, tačiau tikrai ne vienai mano klientei praeityje sulieknėti nepavyko būtent dėl to, kad jos nežinojo kaip reikės gyventi sulieknėjus, kai pagaliau neliks šios problemos. Juk per tiek metų nuolatinės mintys apie maisto kalorijas ir svorio kilogramus užsiėmė svarbią vietą mūsų mintyse, todėl iš vienos pusės norime su jomis atsisveikinti, o iš kitos, negalime įsivaizduoti, kaip reikės be jų gyventi.
Panašiai kaip šiame juokelyje:
– Kaip svajoju pagaliau sulieknėti!
– Tai sulieknėk.
– Bet tada neturėsiu svajonės.
Įsivaizduok, jei dabar iš Tavęs tas mintis paimčiau. Kiek vietos atsirastų kitiems dalykams! Iš vienos pusės, tai maloniai jaudina, tačiau iš kitos – gąsdina. Juk atsiradus tiek daug laisvo laiko, pagaliau reikės imtis to, ką taip ilgai atidėliojai. Arba vietoj ieškojimo užsimiršimo šaldytuve, tiesiog pabūti su savo neigiamomis mintimis. Taip, tai nėra malonu, tačiau tikrai ne taip skaudu, kaip suprasti, jog praėjo dar vieni brangūs gyvenimo metai, o tu gyveni vis tuo pačiu, gromuliuoji vis tą pačią problemą neleisdama sau jos nei išspjauti, nei nuryti.
Šios savaitės įrašu labai noriu Tave pakviesti nustoti svajoti apie sulieknėjimą, apie tai, kaip vieną dieną pagaliau galėsi valgyti draudžiamą maistą ir nešioti norimo dydžio drabužius.
Kviečiu vis daugiau vietos užleisti toms svajonėms, kurios augina, o ne laiko įstrigusią Tavo sielą. O svorio metimas, jei to tikrai reikia, tegul būna paprastas buitinis tikslas, kurį užsibrėžei, pasiekei ir pamiršai. Ir būtinai leisk sau GYVENTI ne tik jį pasiekus, bet ir jo siekimo procese.
Šiam kartui tiek. Iki kitos savaitės!
Su meile,
Ieva ♥
